1 dalyje „Kokie mūsų įsitikinimai mus stabdo nuo norimo elgesio pokyčio įgyvendinimo?“ (Kokie mūsų įsitikinimai mus stabdo nuo norimo elgesio pokyčio įgyvendinimo? – 1 dalis) apžvelgiau 9 iš 15 įsitikinimų, remdamasi pasaulinio lygio top vadovų koučerio Marshall Goldsmith knyga „Trigeriai“ (angl. „Triggers“). Įsitikinimų eiliškumą išlaikau kaip tęstinumą nuo pirmosios dalies įrašo.
Šioje dalyje kviečiu susipažinti su likusiais šešiais įsitikinimais. Šie įsitikinimai yra bendriniai ir autoriaus identifikuoti, kaip kertiniai dažniausiai pasitaikantys iš ilgalaikės top vadovų koučingo praktikos. Aprašydama šiuos įsitikinimus natūraliai įpinu savo patirtis, suvokimą, išgyvenimus. Kviečiu skaityti su smalsumu, atsirenkant, kas rezonuoja, atliepia, ką galite pritaikyti sau. Nes kiekviena nauja, ar priminta įžvalga praturtina mūsų suvokimą apie mus pačius ir mus supantį pasaulį bei paskatina imtis norimo, reikiamo ir tikslingo veiksmo, vedančio siekiamo pokyčio link.
- Įsitikinimas – Mano pokytis bus ilgalaikis ir dėl to daugiau niekada nebereikės man sukti galvos
Didžioji mūsų vakarų valstybių liga yra „būsiu laiminga (-as), kai…“: įsigysiu namą, pakels algą, gausiu norimas pareigas, sukursiu šeimą, ištekėsiu už princo, išvyksiu į kitą šalį ir t.t. Toks mūsų įsitikinimas sukuria iliuziją, kad laimė yra statiška ir tikslas, turi konkrečią pabaigą. Tai mums įskiepyta šiuolaikinio gyvenimo populiarių pasakų, vadinamų TV reklama. Kai turėsi tokią suknelę, kai tepsi ant savęs 7 rūšių kremus, kai turėsi super šluotą, kai turėsi gyvenimo vertą telefoną, kai nusipirksi vilą, kai vairuosi tokį automobilį, kai atostogausi DI sukurtuose paplūdimiuose, kurie neegzistuoja ir t.t., tada būsi laiminga (-as). Taigi kažkiek smegenų plovimo mūsų aplinkoje, kad ir kaip tikėtume savo atsparumu, yra neišvengiama.
Tad ar nenuostabu, kad mes nesąmoningai, t.y. net nesusimąstydami priimame kaip natūralų dalyką, kad kiekvienas teigiamas pokytis, kurį įgyvendiname, pakeis mus visam laikui? Tas pats su elgesio pokyčiu. Mes išsikeliame tikslą ir klaidingai galvojame, kad pasiekę savo elgesio pokytį, tapsime laimingi ir kad mes daugiau niekada nežengsime žingsnio atgal, nesuklupsime, ir kad po kelių naujo elgesio apraiškų, būsime įsitikinę, kad tokie mūsų veiksmai instaliavosi kaip automatinė, niekad nebenulūžtanti programa.
Šis įsitikinimas, kad „mano pokytis bus ilgalaikis ir dėl to daugiau niekada nebereikės man sukti galvos“ iššaukia klaidingą pastovumo pojūtį.
O kad tai būtų tiesa! Tai tas pats, kaip pasiekti norimą formą ir išlaikyti norimą formą.
Pasiekti tikslą vs išlaikyti pasiektą rezultatą.
Net jei pasiekiame norimą fizinę formą, sveikatos būklę, pelno eilutę, pajamas, tam, kad išlaikytume tai, ką pasiekėme, reikalingas įsipareigojimas ir disciplina. Tai reiškia, kad norėdami išlaikyti norimą fizinę formą „eiti į sporto salę“ ir sveikai maitintis turime amžinai.
- Įsitikinimas – Kai išspręsiu senas problemas, naujų problemų daugiau nebeatsiras
Net jeigu ir priimame tai, kad joks pokytis neužtikrins to, kad problema būtų išspręsta galutinai, mes pamirštame, kad vieną problemą išgrūdus pro duris, nauja problema pro jas įeina. Na pavyzdžiui, pasiekiate tai, kad gavote savo svajonių darbą – tapti generaline (-iu) direktore (-iumi) (CEO). Tačiau problemą „kaip tapti CEO“ labai greitai, vos po kelių valdybos posėdžių, pakeičia naujos problemos „kaip būti CEO“.
Šis įsitikinimas „Kai išspręsiu senas problemas, naujų problemų daugiau nebeatsiras“ iššaukia esminį nesusipratimą apie mūsų ateities iššūkius.
- Įsitikinimas – Mano pastangos sulauks teisingo apdovanojimo
Nuo vaikystės mus augino su tikėjimu, kad gyvenimas turėtų būti sąžiningas. Kad mūsų kilnios pastangos ir geri darbai bus įvertinti teisingai. Ir kai mes nesame tinkamai (taip kaip tikimės) įvertinami, jaučiamės apgauti.
Mūsų sužlugdyti lūkesčiai, kad „mano pastangos sulauks teisingo apdovanojimo“ iššaukia įsižeidimą.
Kai mes norime keisti savo elgesį, yra labai siektina, kad tai darytume vedini savo vidinio noro, vidinio širdies ketinimo, kad taip daryti yra verta, kad toks pokytis veda į gerą.
Kai mes keičiamės vedini tik išorinių paskatų (geresnio atlyginimo, paaukštinimo ir pan.):
- nėra garantijos, kad gausime tai, ko iš tikrųjų norime,
- jei išorinis apdovanojimas yra vienintelis stimulas, mes grįžtame prie savo senų įpročių, vos gavę apdovanojimą,
- laimi nenuoširdumas.
Tapti geresne (-iu) savaime yra apdovanojimas. Tokiu atveju mes niekada nesijausime apgauti.
- Įsitikinimas – Niekas nekreipia į mane dėmesio
Mes galvojame, kad kartais galime grįžti prie savo seno blogo elgesio modelio, nes žmonės vis tiek nelabai kreipia dėmesio į mano naujus pokyčius.
Jaučiamės taip, kad esame praktiškai nematomi, todėl pavojingai įsivaizduojame, kad esame tarsi izoliuoti, nes juk niekas nekreipia į mane dėmesio.
Atsiranda pavojus! Nors mūsų nuoseklus ir lėtas tobulėjimas nėra kitiems taip akivaizdžiai matomas kaip mums patiems, tačiau, vos tik mes grįžtame atgal prie savo seno, įprasto elgesio, žmonės visada pastebi.
- Įsitikinimas – Jei pasikeisiu, tapsiu nebeautentiškas
Dauguma iš mūsų turime klaidingą įsitikinimą, kad tai, kaip mes elgiamės šiandieną ne tik kad mus atspindi, bet taip pat reprezentuoja mus amžiams nekintančius, su fiksuotu autentiškumu. Jei pasikeisime, nebūsime tikraisiais savimi, tais, kas esame iš tikrųjų.
Su tokiu įsitikinimu „jei pasikeisiu, tapsiu nebeautentiškas“ tampame užsispyrusiais kietakakčiais.
Mes atsisakome adaptuoti savo elgesį pagal besikeičiančią situaciją, nes „tai nebūsiu aš“.
Na pavyzdžiui, mes nesame pratę pagirti darbuotojo, nes jeigu pagirtume, tai būtume tarsi ne savimi, nes mums tai neįprasta. Bet tuomet kyla klausimas: ar jūs turite kažkokią nepagydomą genetinę ligą, kuri draudžia pagirti darbuotoją už gerai atliktą darbą ir suteikti pripažinimą, kurio šis žmogus nusipelnė?
Mes galime ne tik keisti savo elgesį, bet ir tai, kaip mes save apibūdiname. Kai mes save įspraudžiame į dėžutę, kad „tai ne man“, „tai man nebūdinga“, „tada nebūsiu savimi“, mes užsitikriname tai, kad niekada iš tos dėžutės ir neištrūksime.
Mane visada įkvepia analogai su gamta. Kai ruduo keičia vasarą, žiema užkloja rudenį, kai pavasario pabudimas veržiasi pro sukaustytą žemę, kai vasara apdovanoja mus brandindama vaisius, juk gamta nesiskundžia, kad numetusi lapus, ji nebebus savimi. Gamtos virsmas primena ir padeda man priimti, kad kintame ir mes, o tai teigiama brandos dalis. Tai gyvenimo dovana.
- Įsitikinimas – Aš pati/ pats turiu pakankamai išminties, kad įvertinčiau savo elgesį
Mes esame itin netikslūs vertindami patys save. Knygos autorius Marshall Goldsmith, aukščiausio pasaulinio lygio top vadovų koučeris, savo atliktoje studijoje, apklausė daugiau nei 80 000 profesionalų ir paprašė, kad jie įvertintų savo veiklą. 70 % vadovų tiki, kad jie yra top 10 % lyginant su savo lygio kolegomis, 82 % tiki, kad jie yra top 5% ir 98.5% save vertina, kad jų veikla geresnė nei kitų 50 % savo lygio kolegų.
Jei mes esme sėkmingi, mes duodame sau kreditų už pasiektus laimėjimus ir kaltiname situaciją bei kitus žmones, kai mums nepasiseka.
Šis įsitikinimas iškelia sutrikusį objektyvumo pojūtį. Jis mus įtikina, kad kol kiti žmonės pastoviai save pervertina, mūsų pačių savęs vertinimas yra ir sąžiningas, ir teisingas.
Per didelis pasitikėjimas savimi. Nepalaužiamas užsispyrimas. Maginis mąstymas. Painiava. Įsižeidimas. Atidėliojimas. Tai labai daug sunkaus bagažo, kurį tempiame ant kupros savo elgesio pokyčio kelionėje.
Visi šie racionalūs paaiškinimai, kai kurie gilūs, kiti gal skambantys naivokai, vis tik pilnai neatsako į didesnį klausimą kodėl mes vis tik netampame tokiais žmonėmis, kuriais norime tapti?
Kodėl mes vieną dieną planuojame tapti geresniu žmogumi, o vos po kelių valandų ar dienų savo planą pametame?
Yra dar viena priežastis didesnė už mūsų aukščiausios kokybės pasiteisinimus ir už mūsų atsidavimą darbuotis su savo trigeriais bei įsitikinimais. Tai mus supanti aplinka.