Daugiau nei 12 metų daug dėmesio skiriu vidiniam darbui su savimi, tačiau nuolat džiaugiuosi, kad ši kelionė vis pažeria naujų atradimų, suvokimų ir žinoma idėjų įgyvendinimui bei galimybių tapti geresniu žmogumi.
Visada tikėjau ir tikiu tuo, kad augame per veiksmą ir elgesio pokytį. Tačiau būtų puiku, jei tą padaryti būtų paprasta ir lengva.
Pasaulinio lygio top vadovų koučerio Marshall Goldsmith knyga „Trigeriai“ (angl. „Triggers“) labai žemiškai, na gal kiek korporacijoms pritaikyta kalba, paaiškina tam tikrus dalykus giliau ir plačiau. Joje autorius iki smulkmenų apčiuopia, kas mums keistis trukdo ir pateikia įrankius, kaip tą padaryti lengviau, pasitelkiant sistemą ir nuoseklumą.
Šioje knygoje atradau sau daug peno, pamatymo, ką tikrai būčiau norėjusi žinoti daug anksčiau (ypač vadovaudama komandai) bei praktinių pavyzdžių, kaip norimą pokytį integruoti į savo gyvenimą. Tad, remdamasi autoriaus tekstu, panorau pasidalinti įžvalgomis apie esminius įsitikinimus, kurie mums trukdo pasiekti norimą savo elgesio pokytį.
Vieni jums tikiu, kad bus iki skausmo pažįstami, kitus gal atrasite naujai. Na ir žinoma, labai džiaugsiuosi, jei šios įžvalgos jus palies, ar švelniu prisilietimu, ar suraibuliuos tarsi pataikius mažam akmenukui į nusistovėjusį vandens paviršių, nėra tiek svarbu. Svarbu, kad padėtų priartėti prie tų durų, kur norite būti.
Apžvelgsiu iš viso 15 įsitikinimų, kurie mus stabdo nuo norimo elgesio pokyčio.
- Įsitikinimas – Jeigu suprasčiau, tai padaryčiau.
Tikriausiai ne vienas esate buvę situacijoje, kai komandoje susitariate, ką toliau darysite, tačiau po metų būna niekas nepasikeitę. Atrodo, kad visi supratote, pasiskirstėte darbus, susitarėte tikslus, visiems aišku, kodėl tai svarbu, tačiau pokytis neįvyko. Ir visi iš naujo tame pačiame rate tarsi iš naujo krapštosi pakaušį: tai kas čia buvo?
Yra skirtumas tarp supratimo, ką reikia padaryti ir padarymo, t.y. realaus veiksmo. Net jei mes ir suprantame, ką turime padaryti, tačiau tai nėra garantija, kad padarysime.
Tad šis mūsų įsitikinimas, kad „Jei suprasčiau, tai padaryčiau“ iššaukia painiavą.
- Įsitikinimas – Turiu stiprią valią ir nepasiduosiu pagundai
Mes dieviname stiprią valią ir gebėjimą kontroliuoti ir juokiamės, sutikime, neretai ir pašiepiame vieni kitus, kai stipri valia ir kontrolės poreikis nėra demonstruojamas. Kategorizuojame žmones. Tie, kurie didžiuojasi savo neįtikėtina valia, padėjusia pasiekti aukštų rezultatų – vadinami stipriais. O tiems, kuriems reikia pagalbos ir struktūros, uždedame etiketę „silpni“. Deja, tai gana kvaila, nes, kad ir kaip gali būti kai kuriems sunku pripažinti, tačiau iš tiesų vos keletas žmonių geba tiksliai atspėti ir pamatuoti savo valią. Mes ne tik kad pervertiname valios galią, bet per mažai įvertiname aplinkos įtaką ir poveikį mums. Mūsų aplinka yra neįtikėtina mūsų valios mažinimo mašina.
Mes dažnai savo valią matuojame tuo metu, kai keliamės sau tikslus, tačiau mažai kas įsivertiname su kokiomis kliūtimis susidursime, kad tuos tikslus pasiektume. O kelyje visuomet atsiranda, kas nors, kas skandina mūsų valtį.
Šis mūsų įsitikinimas, kad „turiu stiprią valią ir nepasiduosiu pagundai“ iššaukia per didelį pasitikėjimą savimi.
- Įsitikinimas – Šiandien – ypatinga diena
Mes dažnai savo netinkamam elgesiui (netinkamu elgesiu vadinu tą, kuris mums trukdo pasiekti norimą tikslą, kuris nepadeda mums būti ten, kur mes norime būti, kuris gal net kenkia aplinkiniams ir aplinkai) darome išlygas jį pateisindami kokia nors ypatinga diena. Na, pavyzdžiui, šiandien mano gimtadienis, šiandien vestuvių metinės, vaiko išleistuvės, Nepriklausomybės atkūrimo diena, Mindauginės, Kalėdos ir pan. O jau rytoj vėl grįšiu į „normalias“, disciplinuotas savo vėžias ir sieksiu norimo tikslo.
Jei mes iš tiesų norime savo elgesio pokyčio, turime susitaikyti su faktu, kad negalime sau daryti išlygų, kai kalendorius siūlo labiau patrauklią, nei mūsų įprasta, dieną ir taip mus vilioja pasiduodi pagundai.
Šis įsitikinimas „Šiandien – ypatinga diena“ iššaukia „nekaltą“ nenuoseklumą.
Roma nebuvo pastatyta per naktį. Pokytis taip pat neįvyksta per naktį. Jei mes norime sėkmingo, ilgalaikio pokyčio, turime nusiteikti ilgalaikiam žaidimui, o ne momentiniam pasitenkinimui, kurį siūlo „ypatinga“ šventinė diena.
Šis įsitikinimas man be galo pažįstamas, ir turiu pripažinti, kad su juo dorotis nėra itin paprasta. Ypač labai dažnai pasitaiko, kai ko nors siekiame, kas labai svarbu mums, dažniausiai artimiausiai aplinkai tokie siekiai mažai rezonuoja. Tai reiškia, kad negauname automatinio palaikymo ir supratimo ir gali atrodyti, kad tarsi bandome stumti traukinį. Tad labai svarbu susirasti palaikymą, kas padėtų nors 10-15 min. per dieną primintų, palaikytų pulsą ir teigiamai paskatintų siekti norimo rezultato. Nes nuopuolių visada bus, tik svarbu tai pripažinti, įsivertinti ir pasiruošti.
- Bent jau esu geresnė (-is) nei…
Kai mums nepasiseka, mes dažnai save guodžiame: „bent jau esu geresnė (-is) nei…“ Mes apdovanojame save tuo, kad nesame patys blogiausi šiame pasaulyje. Tai mūsų pasiteisinimas, kad reikia į viską žiūrėti lengviau, paprasčiau, taip mažiname savo motyvaciją bei siekį būti disciplinuotiems. Tai juk kiti žmonės turi keistis daugiau, nei aš.
Toks įsitikinimas „Bent jau esu geresnė (-is) nei…“ iššaukia klaidingą atsparumo jausmą.
- Įsitikinimas – Man nereikia pagalbos ir struktūros
Vienas iš dažniausių mūsų disfunkcinių įsitikinimų yra paprastumo ir struktūros niekinimas, nuvertinimas. Mes galvojame, kad esame virš poreikio turėti struktūrą paprastoms užduotims. Tai yra natūralus mūsų atsakas, kuris apjungia tris tarpusavyje konkuruojančius įsitikinimus:
- panieka paprastumui – tik tai, kas sudėtinga yra verta mūsų dėmesio,
- panieka instrukcijoms ir tolimesniam tyrinėjimui (anlg. follow up),
- mūsų tikėjimas, nors ir nepagrįstas, kad viską galime pasiekti vieni patys.
Šių trijų įsitikinimų kombinacija iššaukia mumyse labai nepatrauklų išskirtinumą. Mes darome prielaidą, kad esame daug geresni už tuos, kuriems reikalinga struktūra ir vadovavimas (angl. guidance), tokiu atveju mums trūksta pačio svarbiausio ingrediento pokyčiui: nuolankumo.
- Įsitikinimas – Aš nepavargsiu ir mano entuziazmas tikrai neišblės
Ryte, kai suplanuojame dirbti ilgas valandas ir pabaigti užduotį, mes nesijaučiame pavargę. Mes greičiausiai jaučiamės žvalūs, pilni energijos. Bet po keleto valandų darbo, mes pavargstame ir tampame labiau pažeidžiami, tad labiau linkę imti ir viską mesti. Kai mes planuojame pasiekti tikslus, mes tikime, kad mūsų energijos lygis niekada nepasieks raudonos linijos ir mes niekada neprarasime entuziazmo keistis.
Mes retai kada pripažįstame, kad savikontrolė yra ribotas išteklius!
Kai mes pavargstame, savikontrolė pradeda banguoti ir galiausiai gali visiškai pradingti. Vien pastangos laikytis plano gali iššaukti visišką išsisėmimą.
- Įsitikinimas – Turiu marias laiko
Mes dažnai savo mintyse taikome du skirtingus standartus planavimui ir įgyvendinimui, kurie tarsi skirtingi poliai suplakami į vieną:
- mes chroniškai lipame ant to paties grėblio ir praktiškai visada nuvertiname, kiek laiko reikės įgyvendinti tikslą, užduotį bei
- mes galvojame, kad laikas yra atviras ir nesibaigiantis, ir turime pakankamai daug erdvės, kad įgyvendintume geresnės savo versijos (angl. self improvement) tikslus.
Šis tikėjimas nesibaigiančiu laiko kantrumu iššaukia atidėliojimą. Mes tapsime geresni rytoj, šiandieną nėra skubos to daryti.
- Įsitikinimas – Aš nesiblaškysiu ir nieko netikėto nenutiks
Kai planuojame savo ateitį, retai kada įsivertiname, kad kelyje pasitaikys kliūčių. Mes planuojame taip, tarsi gyventume idealiame pasaulyje ir mums bus suteikta pakankamai reikiamos erdvės, kad galėtume koncentruotis į savo tikslą ir ties juo darbuotis. Nors praeityje nėra nei karto taip nutikę, tačiau planuodami savo ateitį darome prielaidą, kad Nirvanos būsenos pasaulis staiga pradės egzistuoti. Mes nepriimame fakto, kad gyvenimas visada įsikiš ir patikrins mūsų prioritetus ir gebėjimą į juos koncentruotis. Mes neplanuojame įvykių, kuriems nutikti yra maža tikimybė. Tačiau, dažnai taip nutinka, kad būtent mažos tikimybės įvykiai, kaip kamštis, avarija kelyje į darbą ir pan. suvalgo labai daug mūsų laiko. Ir daug dažniau, nei tikimės, tampame tokių aplinkybių aukomis.
Šis mūsų įsitikinimas „Aš nesiblaškysiu ir nieko netikėto nenutiks“ iššaukia nerealius lūkesčius.
Niekada tiksliai nežinosime, kurią dieną, valandą, kuriame kelio ruože pasitaikys vienokia ar kitokia kliūtis, tačiau planuodami laiką, visada galime įsivertinti, kad tokia tikimybė ir galimybė yra labai reali. Mes negalime tiksliai nuspėti, kas konkrečiai bus, bet turime įsivertinti, kad tokių „krizių“ vis tik bus, ir atitinkamai planuoti laiką.
- Įsitikinimas – Įvyks apsireiškimas ir tada staiga pakeis mano gyvenimą
Tikėjimas apsireiškimu reiškia, kad pokytis gali įvykti nuo staigaus įžvalgos ir valios pliūpsnio. Taip iš tiesų nutinka. Alkoholikas pramuša savo dugną, lošėjas palūžta, bjauraus būdo vadovas pagrasinamas atleidimu iš darbo ir t.t. Ir kurį laiką, kiekvienas mato šviesą tunelio gale, kad va dabar pasikeisti man pavyks.
Bet daug dažniau toks tikėjimas apsireiškimais iššaukia maginį mąstymą.
Staigus apsireiškimas gali paskatinti trumpalaikį pokytį, bet ne ilgalaikį ir prasmingą, nes pokytis įvyko remiantis impulsu, o ne strategija, pokytis įvyko remiantis viltimis ir maldomis, o ne struktūra. Iš ties dažnai žinome atvejų, kai maldos padeda pasveikti sunkiems ligoniams. Tačiau jei pasveikęs žmogus vėliau grįžta prie savo įprasto (to, kuris ligą ir sukėlė) gyvenimo būdo, įprasto minčių ir veiksmų srauto, liga sugrįžta. O tie, kurie pasveikę, pradeda laikytis naujos struktūros ir disciplinos, mokinasi naujų įpročių, įdeda daug pastangų, iš tiesų pasikeičia ir išlaiko ilgalaikę sveikatą. Tačiau tai procesas reikalaujantis nuolatinės savistabos ir palaikymo mechanizmo, negu kad stebuklingos piliulės.
Aš tikiu stebuklais, labai tikiu stebuklais, tačiau labai tikiu kiekvieno pasiryžimu, vidiniu ketinimu bei žengiamais žemiškais žingsniais, kurie ir padeda mums stebuklus susikurti, kartu su palaikymu iš aukščiau.
Su likusiais 6 įsitikinimais kviečiu susipažinti šiame įraše – Kokie mūsų įsitikinimai mus stabdo nuo norimo elgesio pokyčio įgyvendinimo? – 2 dalis